Celiulito atsiradimo priežastys nėra aiškios. Siejama su genetiniais, metaboliniais, biocheminiais ir struktūriniais veiksniais. Populiariausia teorija teigia, jog dėl mikrocirkuliacijos sutrikimų bei skysčių susilaikymo poodiniame riebaliniame audinyje pradeda formuotis uždegimas bei fibrozinės pertvaros, dėl kurių apribotas bei išvešėjęs riebalinis audinys išsiverždamas į dermą suformuoja netolygų odos reljefą.
Dažniausiai stebimi pakitimai pilvo, šlaunų bei sėdmenų srityse, tačiau šiomis sritimis neapsiriboja – celiulitas gali būti aptinkamas ir kitur. Celiulitas gali būti įvairaus sunkumo – nuo lengvo iki didelio laipsnio celiulito.
Nors celiulitas ir nėra grėsmingas gyvybei, tačiau dėl estetinio vaizdo sukelia didelį psichologinį nepasitenkinimą, gėdą bei suteikia nepasitikėjimo savimi jausmą. Šie odos pakitimai yra itin plačiai paplitę, todėl ir būdų kovoti yra itin įvairių: nuo vietiškai naudojamų priemonių iki intervencinių procedūrų. Dauguma gydymo metodų yra pagrįsti mikrocirkuliacijos gerinimu, skysčių susilaikymo mažinimu, jungiamojo audinio pertvarų suardymu, kolageno sintezės skatinimu bei riebalinio audinio redukcija.
Parengė: Gydytoja rez. dermatovenerologė Gintarė Ulianskaitė Celiulitas (sin. ginoidinė lipodistrofija, adiposis edematosa, dermopanikulioz...
Plačiau